Leonas Laurinskas

Leonas Laurinskas

Partizanas, politinis kalinys, kovotojas už laisvę Leonas Laurinskas gimė 1926 m. vasario 25 d. Tauragės apskr. Batakių vlsč. Graužų kaime.

Tėvas buvo miškininkas.

Leonas augo mamos tėviškėje prie Upynos.

Šeimoje taip pat buvo jaunesnis brolis Domas.

Mokėsi Vytogalos, Ringalių mokyklose.

Perspėtas išvengė išvežimo priverstiniams darbams į Vokietiją.

Artėjant frontui, pradėjo kaupti ginklus ir šaudmenis.

1945 m. vasario 16-ąją Ruibiškės miške davė priesaiką ir įstojo į buvusio policininko Antano Suginto vadovaujamą partizanų būrį.

Partizano slapyvardis – Liūtas.

Buvo ginkluotas automatu, automatiniu šautuvu, pistoletais.

Priklausė Kęstučio apygardos Lydžio rinktinei.

Tų pačių metų pavasarį Skaudvilėje sulaikytas kaip civilis. Įtartas pasipriešinimo veikla. Pavyko apšaudomam pabėgti.

Atkeršydami atėmė iš motinos karvę.

Iki sužeidimo aktyviai dalyvavo ginkluoto pasipriešinimo kovoje, partizanų akcijose, kautynėse.

Žuvus Antanui Sugintui, vadovavimą būriui perėmė Leonas.

Vėliau šis būrys susijungė su Kazio Šepučio-Dobilo vadovaujamu būriu.

1946 m. gegužės mėn. Ringalių kaime vienas kovėsi su okupacinių pajėgų karine grupe, apšaudydamas ją automatu.

Dalis kitų Leono partizaninių akcijų kartu su draugais:

Apšaudė Mišučių mokykloje įrengtą sovietinių rinkimų būstinę, išvaikė stribų sargybą, sunaikino dokumentus.

Rinkimų dieną apšaudė Vytogalos būstinę.

1946 m. vasarą buvo užpulta partizanų stovykla Matutiškių miške.

Partizanai apsigynė, nukovę dalį užpuolikų.

Karapolio kaime trise likvidavo du stribus, o trečią paėmė į nelaisvę.

Leonas tą trečiąjį pasivijo raitas.

1946 m. lapkričio mėn. Šakviečio kaime dalyvavo kautynėse su sovietiniu-partiniu aktyvu ir stribais.

1947 m. sausio mėn. paskirtas antrojo Batakių Panteros vardo būrio vadu.

Iš viso dalyvavo penkiose kautynėse.

1948 m. balandžio 21 d. kautynių ir apsupties Kasbarynų miške netoli Lomių metu sužeistas sprogstamosios kulkos. Tada žuvo trys laisvės kariai.

Ne vieną parą išgulėjo miške, vos įstengdamas pajudėti.

Laimei, geri žmonės jį sužeistą ir beveik be sąmonės surado ir pranešė partizanams.

Koją pavyko išgelbėti.

Tik po aštuonių mėnesių atsistojo, tačiau vaikščioti dar neįstengė.

Visą gyvenimą jautė sužeidimo pasekmes.

Tais pačiais 1948 metais, gegužės mėn. motina ir brolis ištremti į Irkutsko sritį.

Nuolatinis partizano Liūto slaugytojas buvo partizanas Simas Jurgaitis-Baronas, žuvęs 1952 m.

Ilgai gydėsi keisdamas vietas.

Sykį iškentė kratą sodyboje, tuo metu jis buvo bunkeryje, įrengtame ant tvarto.

Buvo intensyviai paieškomas pagal sudarytą specialų jo paieškos ir sulaikymo planą.

1953 m. lapkričio 25 d. pateko į Sovietų sąjungos nelaisvę, kai partizanais apsimetę trys čekistai jį apnuodijo cheminiu preparatu ir perdavė sulaikymo grupei.

Provokatoriai imitavo Žemaičių apygardos partizanus, pasitraukusius iš savo teritorijos po apygardos štabo žūties.

Partizanas Leonas prisiminė: „Kai pradėjo tie rusai iš krūmų lįsti, nustebau, kiek jų daug, ir dar su šunimis. Pabėgti jokių šansų. Surišo spygliuota viela“.

Paėmė pistoletą, 30 šovinių, lauko krepšį, kompasą, maldynėlį.

Suimtajam čekistai pasiūlė mainais į laisvę bendradarbiauti – padėti išgaudyti likusius partizanus. Atsisakė. Tada grasino mirties bausme: arba padedi mums, arba sušaudome.

Ištvėrė 16 tardymų.

1954 m. kovo 27 d. Pabaltijo karinės apygardos karinio tribunolo nuteistas 25 m. laisvės atėmimo bausme.

Kalintas Mordovijos lageriuose.

1961-1962 m. kalintas Vladimiro kalėjime.(Visus metus su pūliuojančia koja praleido baisiausio kalėjimo karceryje)

Iš įkalinimo paleistas 1968 m. lapkričio mėn., tačiau gyventi Lietuvoje neleista.

Gyveno ir dirbo Irkutsko srityje, vėliau prisiregistravo pas draugą Latvijoje.

Grįžus visą laiką buvo sekamas KGB agentų ir patikimų asmenų, stebimas gyvenamojoje vietoje, siekiant nustatyti jo ryšius ir veiklą, jam užvestos operatyvinio stebėjimo ir tyrimo bylos.

Kai ką čekistai nustatė: platina „Kroniką“ ir kitus pogrindžio leidinius, dalyvauja perduodant informaciją Vakarų radijui, bendrauja su kitais rezistentais.

Pagal sufabrikuotą bylą už tariamą ginklo laikymą 1975 m. nuteistas 1 m.

1978 m. įstojo į antisovietinę pogrindinę pasipriešinimo organizaciją Lietuvos laisvės lygą.

1979 m. pasirašė svarbiausiąjį jos dokumentą – 45-ių baltijiečių memorandumą. Bene vienintelis nesigynė, kad pasirašė šį dokumentą. Paklaustas KGB tardytojų kokiomis sąlygomis pasirašė šį dokumentą atsakė: ,,pasirašiau tokiomis sąlygomis, kad negalėjau nepasirašyti“

Taip pat pasirašė protesto pareiškimus dėl Petro Cidziko, Alfonso Svarinsko neteisėto kalinimo, sveikinimą Lenkijos Solidarumui jo pirmųjų metinių įkūrimo proga, kitus antisovietinius-antiokupacinius dokumentus.

Globojo iš lagerio grįžusį rezistentą Petrą Paulaitį.

1982 m. oficialiai įspėtas KGB.

Lygai išėjus iš pogrindžio, buvo jos tautinės tarybos narys.

1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje, prie paminklo A. Mickevičiui dalyvavo pirmajame viešame Lygos mitinge, kuriame pareikalauta išvesti okupacinę kariuomenę, atkurti nepriklausomą valstybę.

Dėl to pasmerktas Tauragės mikrorajono, kuriame gyveno, gyventojų sueigoje, jam nedalyvaujant.

Kovotoją pasmerkė Tauragės miesto vykdomojo komiteto pirmininkė, Batakių apylinkės gyventojas, lopšelio-darželio, kuriame iki pensijos dirbo staliumi, vedėja, trys kaimynai. Pasmerkimo medžiaga „Tai mes smerkiame. Liūtas nerimsta“ paskelbta Tauragės rajono komunistų partijos laikraštyje “Leniniečių balsas”. Jame rašyta: “Liūtas, buvęs buržuazinis nacionalistas, vėl nerimsta, kelia galvą. Gaila, kad į sueigą kviečiamas neatėjo. Ir toks žmogus antitarybinėje demonstracijoje bando atstovauti visai lietuvių tautai. Buvo teistas, bet nepasimokė“.

Už principingą ir kritišką kalbą 1989 m. rugpjūčio 20 d. mitinge Tauragėje, vietinės valdžios atstovų patrauktas teisman.

1988 m. birželio 14 d. Lygos mitingo-pirmųjų trėmimų minėjimo Vilniuje, Katedros aikštėje metu, kelių tūkstančių mitingo dalyvių ir KGB seklių bei milicininkų akivaizdoje pirmasis Lietuvoje viešai iškėlė tautinę trispalvę vėliavą.

Po minėjimo sulaikytas ir nuvežtas į milicijos skyrių, kur tardytas, kaltintas “buržuazinės vėliavos iškėlimu”.

1989 m. vasario 12 d. Varniuose Lyga surengė pirmąjį mitingą partizanų kovai pagerbti. Leonas buvo vienas pagrindinių kalbėtojų, paraginęs jaunuomenę netarnauti sovietų armijoje. Po šios kalbos sekė smerkiantys užsipuolimai komunistinėje spaudoje.

Tų pačių metų gegužės 7 d., Motinos dieną, Varniuose Lyga pastatė ir atidengė pirmąjį Lietuvoje paminklą žuvusiems partizanams.

Leonas pasakė įsimintiną kalbą.

Kelios šios kalbos ištraukos:

„Partizanas yra nepalaužiama tautos dalis.

Kada tautos egzistencijai iškilo mirtinas pavojus, partizanas nesvyruodamas atstatė krūtinę daug gausesniam priešui ir nesiskaitydamas su kovos pasekmėmis aukojo savo gyvybę.

Brangūs tėvynainiai, būkime realistai, nemanykime, kad lengvai atgausime laisvę. Tas kelias į laisvę dar problematiškas ir šiandien sunku numatyti, kokio masto aukų pareikalaus. Bet šitai neturi mūsų atbaidyti nuo siekiamo tikslo.

Per mūsų žemę ėjo ne viena okupacija ir, Dieve duok, kad ši jau būtų paskutinė.

Niurnbergo karo tribunolo teismas nacistų partiją pripažino nusikalstama organizacija. Kyla teisėtas klausimas: o Rusijos komunistų partija ar nėra šito paties nusipelniusi?

Brangus Lietuvos jaunime! Daug jaunų veidų matau čia. Jums buvo lemta ateiti į šį pasaulį sunkiu mūsų tautai metu. Jūs nematėte nepriklausomos valstybės gyvavimo. Jums buvo brukama svetima ideologija. Buvo šmeižiama tautos praeitis, falsifikuojama istorija.

Jūs esate tautos ateitis, nuo jūsų priklauso tautos likimas. Būkite tvirti dvasioje, pažinkite mūsų tautos istoriją. Būkite aktyvūs blaivybės šalininkai ir savo krašto patriotai.

Tegyvuoja laisva nepriklausoma Lietuva!“

Po šios kalbos vėl organizuota šmeižto kampanija.

Valdiški žurnalistai piktinosi, kad buvę partizanai drįsta imti į rankas mikrofoną ir kreiptis į žmones, smerkti stribus, komunistus, kolaborantus, ragindami juos atgailauti.

Anonimas „Tiesoje“ klausė: „kokia gi ta išvaduota Lietuva bus – socialistinė, kapitalistinė ar su knygų laužais ir komunistais, pakartais ant gatvės stulpų”.

Ypač juos papiktino šie Leono kalbos žodžiai: „Stribai ir uolūs aktyvistai, talkininkaudami priešui, darė istorijoje negirdėtus nusikaltimus. Jie terorizavo gyventojus, plėšikavo, talkininkavo žmonių trėmimuose. Pakelėse ir sodybose šaudė į kryžius, iššaudydavo gandrus lizduose. Buvo atvejų, kai iššaudydavo žmones, o namus sudegindavo“.

 

1991 m. sausio mėn. partizanas Leonas gynė parlamentą jo viduje. A.A. Leonas Laurinskas vienintelis partizanas, kuris sausio dienomis buvo kartu su mumis, AT gynėjais. Mus drąsino. Išsirikiavusiems AT gynėjams pasakė, vyrus uždegančią kalbą. Kuriuos pagrindinis leitmotyvas: ,,Vyrai mes, Lietuvos partizanai, atlikome pareigą Lietuvai, dabar Jūsų eilė. Aš tikiu Jumis! Jūs mūsų įpėdiniai!

Tais pačiais metais jam suteiktas dimisijos pulkininko laipsnis.

1992 m. apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu.

Dirbo Krašto apsaugos departamente, saugumo tarnyboje, dalyvavo kuriant Geležinio Vilko motorizuotą pėstininkų brigadą, ėjo vado pavaduotojo pareigas, ugdė krašto apsaugos sistemoje tarnaujančią jaunuomenę.

1994 m. KAM apdovanotas vardiniu ginklu.

1998 m. jam pripažintas ginkluoto pasipriešinimo okupacijai dalyvio – Kario savanorio teisinis statusas.

Tais pačiais metais apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi.

2000 m. apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu ir Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.

 

1992 m. buvo atkurtas partizaninis Lietuvos laisvės kovos sąjūdis.

Leonas vadovavo Vakarų sričiai.

Kęstučio apygardos vado Juozo Kasperavičius-Visvydo ir jo adjutanto Albino Biliūno-Džiugo žūties vietoje 1993 m. Leono ir bendražygių rūpesčiu pastatytas paminklas.

Leonas yra saugojęs J. Kasperavičiaus-Visvydo vadavietę Batakių vlsč. Antakalnio kaime.

2000 m. liudijo Tarptautinio Vilniaus visuomeninio tribunolo procese, įvertinusiame komunizmo nusikaltimus.

 

Iki mirties dalyvavo partizanų atminimui skirtuose renginiuose, minėjimuose, sąskrydžiuose Ariogaloje.

 

Mirė 2013 m. gegužės 4 d.

 

Partizano žmona Ona Valerija – Laisvės kovų dalyvė, partizanų ryšininkė ir rėmėja. Su Leonu susipažino Skaudvilės vlsč. Žakaimio k. Ji gaudavo partizanams medikamentų, slaugė sužeistą partizaną, slėpė vieną nuo tremties pasislėpusią moterį, platino partizanų spaudą, perduodavo korespondenciją.

 

Partizanas Leonas atidavė Tėvynei, ką privalo.

Jis yra prasitaręs: „Dievas mane išsaugojo, kad liudyčiau tautai ir istorijai“.