VISVYDAS

 

Juozas Kasperavičius – Visvydas

 

Balandžio 8 d. Tauragės šauliai, parlamento gynėjai ir  politiniai kaliniai iškilmingai pažymėjo pirmojo Jungtinės Kęstučio apygardos vado Juozo Kasperavičiau – Visvydo 70 – asias žuvimo metines. 

Dar iki šiol tinkamai nėra įvertintas šio išklaus partizanų vado indėlis į Lietuvos partizaninį judėjimą, kuris užkluptas priešo nepasidavė gyvas, bet įvykdė duotą priesaiką, kautis su priešu iki mirties. 

Juozas Kasperavičius-Visvydas  gimė 1912 m. rugpjūčio 17 d. Raseinių aps. Jurbarko vlst. Jokūbaičių k. Baigęs gimnaziją,1937 m. baigė Lietuvos karo aviacijos mokyklą ir buvo paskirtas į 2-ąją eskadrilę, dislokuotą Kaune. 1938 m. vasario 16-ąją jam suteiktas leitenanto laipsnis.

Pirmoji sovietų okupacija J. Kasperavičių užklupo Panevėžyje, 6-ojoje eskadrilėje.  Prasidėjus karui, lakūnai susitelkė Pabradėje ir laukė įsakymo skristi į Rusijos gilumą. J. Kasperavičius

ragino tarnybos draugus nevykdyti įsakymų ir likti Lietuvoje. Lemiamą akimirką lakūnai

taip ir apsisprendė: apgręžė lėktuvus ir nusileido prie Siesikų (Ukmergės aps.). Čia 1941 m. birželio 24 d. jie buvo internuoti vokiečių. Trylika lakūnų, tarp jų ir J. Kasperavičius,  daugiau kaip pusmetį praleido vokiečių karo belaisvių stovyklose.

1945 m. pavasarį broliai Juozas ir Antanas Kasperavičiai buvo suimti. Stribams inscenizavus pabėgimą, Antanas buvo nukautas, o sužeistas Juozas paguldytas į Biliūnų dvare įrengtą karo lauko ligoninę. Raseinių partizanai, vadovaujami kapitono Juozo Čeponio, Juozą Kasperavičių išvadavo.

Pasveikęs jis prisidėjo prie partizanų. Nors  Raseinių apylinkės veikė iš Lietuvos kariuomenės karininkų sudaryta  Žebenkšties rinktinė, jos vadovybėje buvo kapitonai Juozas Čeponis ir Jonas Žemaitis, bet dėl savo kaip vado savybių 1946 m. rugsėjo 25 d. J. Kasperavičius buvo išrinktas pirmuoju Jungtinės Kęstučio apygardos vadu. Apygarda vienijo 6 rinktines ir driekėsi nuo Nemuno pietuose iki Žagarės šiaurėje ir apjungė Nemuno ir Dubysos upių baseinuose besikaunančius su okupantu Lietuvos partizanus.   1947 m. pavasarį, po nesėkmingos MGB agento Juozo Markulio-Erelio kelionės į Batakių apylinkes (jam nepavyko nustatyti tikslios štabo bunkerio vietos), saugumiečiai ėmėsi ypač aktyvių veiksmų prieš Kęstučio apygardos partizanus: siautėjo agentai, buvo organizuojamos didelės karinės-čekistinės operacijos. Apygardos štabas tuo metu buvo Tauragės aps. Batakių vls. Antegluonio k. eigulio Juozo Juknos sodyboje ant Agluonos upelio kranto.

Apygardos vadas po šv. Velykų rengėsi pakeisti štabo dislokacijos vietą (kai kurie daiktai iš bunkerio jau buvo išvežti), tačiau nesuspėjo, nes 1947 m. balandžio 9 d. bunkerį apsupo MGB Tauragės aps. skyriaus karinė grupė. Viduje buvę J. Kasperavičius ir jo adjutantas Albinas Biliūnas-Džiugas atsišaudė, degino dokumentus, kurie trūkstant deguonies vos ruseno. Galiausiai, nenorėdami gyvi pakliūti priešui, partizanai susisprogdino.Jų kūnai buvo atvežti į Tauragę ir numesti garsiosios Šubertinės kieme.

Bene paskutinis iš bendražygių čia gulinčius partizanų kūnus dar matė suimtas Batakių organizacinio skyriaus vadas Jonas Gaidauskas-Breivė. „Man jie atrodė tokie dideli, kaip milžinai. Jų veidai buvo pajuodavę, galbūt nuo dūmų“, – prisimena jis („Laisvės kovų archyvas“, t. 13, p. 114). Tėvai negalėjo apraudoti žuvusio sūnaus: dar 1945 m. liepą jie buvo ištremti (tėvas tremtyje ir mirė). Žmona su dukrele slapstėsi Lietuvoje.

1949 m. vasario 16 d. partizanų vadų suvažiavime J. Kasperavičius buvo pagerbtas aukščiausiu partizanų įvertinimu – Laisvės kovos karžygio garbės vardu, apdovanotas 1-ojo laipsnio Laisvės kovos kryžiumi su kardais

Bendražygiai, partizanai: a. a. Leonas Laurinskas – Liūtas, Albina Norkutė – Ramunė, Stasė Tališauskaitė  prisiminė ir prisimena, kad Juozas Kasperavičius visuomet buvo tvarkingas, kariškai pasitempęs, reiklus, turintis aiškias nuostatas pasipriešinimo strategijos ir taktikos klausimais.

Jis daug prisidėjo vienydamas partizaninį judėjimą, nustatydamas ryšius tarp apygardų, skleisdamas partizanišką spaudą. 1947 m. sausio 15 d. vykusio pasipriešinimo vadų suvažiavimo dalyviams J. Kasperavičius pasiuntė laišką, kuriame išdėstė savo nuomonę apie rezistencinio sąjūdžio centralizaciją, apie santykį tarp politinės ir ginkluotos kovos būdų ir kt. Jo išsakytos mintys turėjo didelę įtaką apibrėžiant būsimo Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio (LLKS) veiklos principus.  Juozas Lukša – Daumantas, 1947 metais per Jurbarko, Tauragės miškus ir Kaliningrado sritį prasiveržęs į Vakarus ir parašęs ten knygą ,,Partizanai” ištisai cituoja  Juozo Kasperavičiaus – Visvydo mintis:

Visų pirma,  Visvydas atmeta kaltinimus, kad partizanai, buvo ,,bėdos vaikai” : ,,savo laiku kelias į Vakarus buvo atviras ir laisvas. Mūsų tautiečiai  žinojo ir puikiai suprato, kad bolševikinė furija, įsibrovusi į mūsų kraštą, tuoj pradės beatodairines pjautynes. Tačiau daugumas lietuvių per daug mylėjo savo tėviškės laukus, savo gimtuosius namus, kad būtų ryžęsi juos palikti.  Su savo gimtuoju kraštu juos siejo tokie dvasiniai saitai, kurie buvo stipresni už pavojų gyvybei. Tuo gali būti paaiškinamas ir šiandieninis laisvės kovos sąjūdžio narių herojiškumas… . Laisvės kovos draugai, mes buvome priversti išeiti ginti savojo krašto, savųjų sodybų, bočių ir tėvų krauju aplaistytos žemės. Mes, pasipriešinome prieš aukščiausiojo laipsnio vergiją. Mes negalime sutikti su melu, apgaule,  klasta ir tautą žudančiomis nedorybėmis. Mūsų žingsniai yra taurūs. Mes savo kovoje esame teisingi ir teisūs prieš visą kultūringąjį pasaulį, Aukščiausiojo palaima rems ir laimins mūsų darbą”.

Griežtai pasisakė apie tuos, kurie tautą paliko vienui vieną akis į akį su priešu. Tai tiems, kurie pabėgo arba balsavo nesipriešinti dabar ruošiamasi statyti paminklus ir simbolinius antkapius.

Tai priekaištas tiems, kurie, išlikusių gyvų partizanų 1990 metais neįtraukė į Lietuvos valstybės atkūrimą, nes Visvydas jau tuomet pareiškė, kad Lietuvos partizanai yra tikroji jėga, galinti atstovauti kovojančią tautą:

,, Taip pat liūdna prisiminti, kad, kai mūsų žemėn pradėjo veržtis raudonosios gaujos gana garsių pogrindinių organizacijų kai kurie vadovai, anksčiau taip gražiais žodžiais kvietę tautiečius kovon, pabūgo tos tikrosios kovos, metę visa tai, kam buvo prisiekę arba ėmę priesaiką iš kitų, atsidūrė už mūsų tautos sienų….”

Bet davė suprasti, kad  niekas neturi ir neturės teisės ,,iš šiandieninio mūsų tautoje laisvės kovos sąjūdžio atimti pirmaujančią visos tautos laisvės kovoje vietą ir atimti visa tai, ką sąjūdžio dalyviai pirko  krauju, nepalaužiama drąsa ir pasišventimu”.

Ir kaip tik Visvydas Lietuvos partizaniniam  karui davė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio vardą : ,,Tauta reiškia įsitikinimą, kad šis laisvės kovos sąjūdis yra naujas mūsų  tautos dvasinis variklis, naujoji jėga, kuri gimsta audrose ir kančiose, kuri sugebės vesti pradėtąją kovą dėl laisvės ir nepriklausomybės, kuri duos nukamuotai tautai naujus impulsus kurti ir gyventi…. . …Mes turime nepamesti tos kovos, kuriai pasiryžome. Mes nemesime negarbingai kardo, kurį ištraukėme savo tautos laisvei ir garbei ginti. Mes negalime palaužti to pasitikėjimo, kurį  į mus deda tauta. Mes reiškiame kuklių vilčių turėti tiesioginės įtakos tolimesniam mūsų krašto tvarkymuisi. Mes šiuo reiklu  nekeliame  didelių iliuzijų ir iš anksto tam tikrų reikalavimų arba išimtinės padėties.”

Gale pabrėžė, kad dabartinė kova kilo iš tautos moralinės būsenos, pasiūlė galutines savas koncepcijas vyriausiai pogrindžio organizacinei struktūrai, ragindamas priimti įkurtosios organizacijos deklaraciją.   

Visvydui žuvus, Jungtinės Kęstučio apygardos (JKA) vadu buvo išrinktas išrinktas Jonas Žemaitis Vytautas. Jis tęsė Visvydo pardėtus darbus, įgyvendino Visvydo numatytą Lietuvos partizaninio karo strategiją. Vytautui padėjo Visvydo suburtas JKA štabas, kuriame dirbo iškilūs Raseinių krašto partizanų vadai: kpt. Juozas Čeponis, Petras Bartkus, Antanas Bakšys, Vaclovas Ivanuskas ir kurie 1947 – 48 metais perėmė vadovavimą visam Lietuvos partizaniniam judėjimui.

Ir tik 1949.02.16 metais Lietuvos partizanų vadams pavyko apjungti visus Lietuvos partizanus ir priimti LLKS Tarybos  tarybos Deklaraciją, kurioje buvo įtvirtintos ir Juozo Kasperavičiaus Visvydo mintys ir gairės būsimai išsilaisvinusios Lietuvos Konstitucijai.

Ši  1949.02.16 LLKS Deklaracija, kurią galima vadinti Kovojančios Lietuvos konstitucija, kuria Lietuvos partizanai paskelbė, kad LLKS – vienintelė teisėta valdžia okupuotos Lietuvos teritorijoje.

Taip okupantų siaubui Lietuvos laisvės kovos sąjūdis pagal 1899, 1907 Hagos ir 1949 metų Ženevos konvencijas tapo tarptautinės subjektu galinčiu atstovauti okupuotą, bet nepavergtą Lietuvą visuose tarptautiniuose forumuose.

Šią Deklaraciją LR Seimas, iki tol ,, pražiopsojęs”  bene patį kruviniausią ir didvyriškiausią Lietuvos valstybingumo  etapą, pagaliau pastebėjo tik 1999 metais.

Partizanų Konstitucija neprarado aktualumo ir šiandien. Lietuvos politikams priekaištu turėtų būti ne tik 4,19 ir 20 Deklaracijos straipsniai:

,,4. Suvereninė Lietuvos valdžia priklauso tautai…“

,,19. Socialinė globa nėra vien atskirų piliečių ar organizacijų reikalas, bet vienas pirmųjų valstybės uždavinių,….“

,,20. Socialinių problema racionalus išsprendimas ir krašto ūkinis atstatymas yra susiejęs su žemės ūkio, miestų ir pramonės reforma..” 

Galima drąsiai teigti, kad Lietuvos partizanai dabartiniai valdžiai turėtų rimtų priekaištų dėl  tautos nuomonės ignoravimo įvairias klausimais, nekalbant apie nusikalstamą žemės ūkio reformą, kai tūkstančiai ha žemės naudmenų buvo užgrobti užsieniečių valdomų UAB ir vietinių oligarchų, o nustumti nuo žemės buvę savininkai priversti emigruoti.  Taip pasityčiota iš tarpukaryje Mykolo Krupavyčiaus pravestos progresyvios  žemės ūkio reformos.     

Bet didžiausias priekaištu politikams turi būti tai, kad visiems Lietuvos laisvės kovotojams dar taip ir nepastatytas paminklas Lukiškių aikštėje.